Du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, laikrodžių rodykles persukame valanda į priekį arba atgal. Laiko persukimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo gana paprastas veiksmas, bet jis sukelia daugybę pasekmių – nuo miego sutrikimų iki eismo įvykių skaičiaus padidėjimo.
Laiko persukimas, dar vadinamas vasaros ir žiemos laiko įvedimu, yra praktika, kai tam tikru metų laiku laikrodžiai persukami viena valanda į priekį (vasaros laikas) arba atgal (žiemos laikas). Pagrindinis tikslas – geriau išnaudoti natūralią šviesą ir sutaupyti energijos. Pavyzdžiui, vasaros laikas leidžia ilgiau vakaroti, o tai gali paskatinti žmones daugiau laiko praleisti lauke, mažiau naudoti elektros energijos apšvietimui.
Nors ši idėja atrodo logiška, ji turi ir neigiamų pasekmių. Vienas iš labiausiai pastebimų – miego sutrikimai. Pavasarį, perėjus prie vasaros laiko, žmonės „praranda“ valandą miego, o tai gali sukelti nuovargį, dirglumą ir sumažinti produktyvumą. Panašūs, nors ir mažiau ryškūs, simptomai pasireiškia ir rudenį, kai pereinama prie žiemos laiko.
Be miego sutrikimų, laiko persukimas gali padidinti eismo įvykių skaičių. Tyrimai rodo, kad pirmąją savaitę po laiko persukimo avarijų skaičius padidėja 5-8%. Taip yra todėl, kad žmonės dar nėra prisitaikę prie pasikeitusio laiko ir jaučiasi mieguisti bei mažiau budrūs.
Kada kilo mintis, kad laiko persukimas – gera idėja?
Laiko persukimo idėja nėra nauja. Pirmą kartą ji pasiūlyta dar 1895 m. entomologo George’o Vernono Hudsono, kuris norėjo, kad vasarą šviesu būtų kuo ilgiau. Vėliau, 1907 m., Williamas Willett savo straipsnyje „Dienos šviesos švaistymas“ išsamiai aprašė vasaros laiko naudą ir pranašumus.
Nepaisant šių ankstyvų pasiūlymų, laiko persukimas plačiai pradėtas taikyti tik Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokietija, siekdama sutaupyti energijos, 1916 m. balandžio 30 d. pirmą kartą persuko laikrodžius valanda į priekį. Jų pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos Europos šalys, o vėliau ir JAV.
Po karo kai kurios šalys atsisakė laiko persukimo, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais jis vėl buvo įvestas. Nuo to laiko laikrodžių rodykles du kartus per metus persuka dauguma pasaulio šalių.
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie šios idėjos atsisakymą. 2018 m. Europos Parlamentas pritarė pasiūlymui, kad nuo 2021 m. Europos Sąjungos šalys narės nebesuktų laikrodžių. Tačiau šis sprendimas dar nėra galutinis, o galutinis terminas gali būti nukeltas.
Laiko persukimo istorija rodo, kad ši idėja ne kartą keitėsi ir tobulėjo. Šiandien ji vėl atsiduria dėmesio centre ir kyla klausimas, ar verta ir toliau laikytis šios tradicijos.
Ekonominis poveikis ne toks jau ir ryškus
Laiko persukimo ekonominis poveikis yra sudėtingas ir vertinamas įvairiai. Kai kurie tyrimai rodo, kad laiko persukimas gali šiek tiek padidinti bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. Taip yra todėl, kad vasaros laikas pailgina dienos šviesos valandas, o tai gali paskatinti žmones daugiau laiko praleisti lauke, lankytis kavinėse, parkuose, parduotuvėse ir t.t. Be to, ilgesnės dienos šviesos valandos gali sumažinti elektros energijos suvartojimą apšvietimui.
Tačiau kiti tyrimai rodo, kad laiko persukimo poveikis BVP yra minimalus arba netgi neigiamas. Taip yra todėl, kad jis gali sutrikdyti žmonių miego ritmą ir produktyvumą. Be to, šis procesas gali sukelti tam tikrų nepatogumų, pavyzdžiui, skrydžių ir traukinių tvarkaraščių pasikeitimus.
Apskritai kalbant, reikėtų paminėti, kad laiko persukimo poveikis gali skirtis priklausomai nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, nuo šalies geografinės padėties, klimato, ekonomikos struktūros ir gyventojų elgesio.
